Žuvis dažnai laikoma vienu sveikiausių pasirinkimų, tačiau ne visos jos yra vienodai vertingos ar saugios. Kai kurios rūšys, ypač auginamos intensyviai arba gyvenančios užterštuose vandenyse, gali kelti daugiau klausimų nei naudos. Specialistai atkreipia dėmesį, kad svarbu ne tik tai, kokią žuvį renkamės, bet ir iš kur ji atkeliauja bei kaip buvo užauginta.
Tam tikros žuvys gali kaupti sunkiuosius metalus, turėti mažesnę maistinę vertę ar būti susijusios su intensyvia žuvininkyste, kur naudojami antibiotikai. Todėl verta žinoti pagrindinius faktus ir įvertinti, ką iš tiesų dedame į savo lėkštę.
Vieną iš jų pangasija, dar vadinama rykliniu šamu, kilusi iš Mekongo deltos Vietname – vieno intensyviausiai eksploatuojamų ir labiausiai užterštų Pietryčių Azijos regionų. Į upę patenka miestų nuotekos, pesticidų likučiai iš ryžių laukų ir atliekos iš daugybės žuvininkystės ūkių. Tyrimai rodo, kad kai kuriose vietose paviršiniuose vandenyse gali būti viršijamos Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduojamos sunkiųjų metalų, tokių kaip arsenas ar kadmis, normos, o kai kuriuose intakuose nustatomos padidėjusios arseno koncentracijos, viršijančios geriamojo vandens saugos ribas.
Pangasija yra viena iš nedaugelio žuvų, galinčių išgyventi mažo deguonies kiekio vandenyje. Tai lemia jos prisitaikymas – gebėjimas pasisavinti deguonį ir iš vandens, ir iš oro prie paviršiaus. Ši savybė leidžia taikyti intensyvų auginimą, kai vanduo keičiamas ribotai, tačiau kartu didina riziką, kad žuvies audiniuose gali kauptis sunkieji metalai ir kiti teršalai. Ilgalaikis tokių medžiagų poveikis siejamas su didesne vėžio, nervų sistemos ir širdies bei kraujagyslių ligų rizika, taip pat inkstų veiklos sutrikimais, kaulų silpnėjimu ir padidėjusiu kraujospūdžiu.
Kita problema – antibiotikų naudojimas intensyviuose ūkiuose. Dėl didelės žuvų koncentracijos bakterinės infekcijos plinta greitai, todėl naudojami antimikrobiniai preparatai. Tyrimuose nustatyta antibiotikų pėdsakų iš ūkių išleidžiamame vandenyje ir dugno nuosėdose. Net ir nedideli jų kiekiai maiste gali paveikti žarnyno mikrobiotą – sutrikdyti gerųjų bakterijų pusiausvyrą.
Diskusijų kelia ir pangasijos paruošimas transportavimui. Maisto pramonėje kartais naudojami natrio polifosfatai, kurie padeda sulaikyti vandenį žuvies raumenyse. Taip pagerinama filė išvaizda ir padidinama jos masė, tačiau per didelis fosfatų kiekis mityboje gali neigiamai veikti mineralų apykaitą ir apkrauti inkstus.
Svarbus ir šėrimas. Natūraliai pangasija minta planktonu ir smulkiais vandens organizmais, tačiau ūkiuose ji dažniausiai šeriama augaliniais pašarais – sojų, ryžių ar kukurūzų pagrindu. Dėl to keičiasi žuvies sudėtis: joje paprastai būna mažiau omega-3 riebalų rūgščių ir daugiau omega-6, kurių perteklius siejamas su uždegiminiais procesais. Tai reiškia, kad jos maistinė vertė gali būti mažesnė nei riebesnių jūrinių žuvų, tokių kaip lašiša ar skumbrė.
Dėl šių priežasčių Jungtinėse Valstijose pangasija yra prižiūrima griežčiau nei daugelyje Europos šalių. Importo kontrolė sugriežtinta, o į rinką patenkančios siuntos tikrinamos dėl galimų antibiotikų, pesticidų ir sunkiųjų metalų likučių.
Prie žuvų, linkusių kaupti sunkiuosius metalus, priskiriamos ir kardžuvės bei didesnės tunų rūšys. Tai plėšrios žuvys, esančios aukštai mitybos grandinėje, todėl su kiekvienu grobiu kaupia gyvsidabrį. Pavojingiausia jo forma – metilgyvsidabris, pasižymintis stipriu neurotoksiniu poveikiu. Europos maisto saugos tarnyba nurodo, kad didžiausios šios medžiagos koncentracijos aptinkamos būtent stambiose plėšriosiose žuvyse, o nėščiosios laikomos ypač jautria grupe dėl galimos įtakos vaisiaus nervų sistemos vystymuisi.
Metilgyvsidabris lengvai patenka į organizmą ir gali kauptis smegenyse bei nerviniuose audiniuose. Reguliarus jo vartojimas siejamas su vaikų nervų sistemos raidos sutrikimų rizika ir didesne širdies bei kraujagyslių ligų tikimybe suaugusiesiems. Kai kurie vertinimai rodo, kad net viena ar dvi kardžuvės porcijos gali priartinti prie leistinos šios medžiagos ribos, ypač vaisingo amžiaus moterims. Tuno atveju saikingas vartojimas laikomas saugesniu, tačiau didesnio užterštumo atvejais net viena porcija gali reikšmingai padidinti suvartojamą kiekį.
Į rizikingesnių žuvų sąrašą dažnai įtraukiama ir vadinamoji sviestžuvė. Joje gausu vaško tipo medžiagų, kurių žmogaus virškinimo sistema nesugeba suskaidyti. Dėl to kai kuriems žmonėms po vartojimo gali pasireikšti virškinimo sutrikimai – viduriavimas, pilvo skausmai, pykinimas ar vėmimas.
https://shorturl.fm/5MeI2
https://shorturl.fm/Jj1ro
https://shorturl.fm/C9AF4
bn4pc0