Bebro atsiradimo ant stalo istorija glaudžiai susijusi su kadaise gyvavusiu kūrybišku požiūriu į pasninką. Ši tradicija labiausiai paplito Vidurio Europoje, ypač Lenkijoje. Kadangi šis gyvūnas didžiąją laiko dalį praleidžia vandenyje ir turi plokščią uodegą, anksčiau jis neretai būdavo prilyginamas žuviai. Vienu svarbiausių argumentų laikyta tai, kad bebro uodega atrodo tarsi padengta žvynais. Dėl tokios, nors biologiškai netikslios interpretacijos, kai kuriais atvejais buvo manoma, kad jį galima valgyti ir pasninko metu.
Tais laikais „žuvimis“ kartais būdavo laikoma beveik viskas, kas susiję su vandeniu – per pasninką ant stalo patekdavo ir ūdros, vėžliai ar net kai kurie vandens paukščiai. Tokia praktika šiandien gali stebinti, tačiau anuomet ji nebuvo neįprasta.
Istoriniuose šaltiniuose minima ir bebro uodega. Po kietu odos sluoksniu slypi daug riebalų ir jungiamojo audinio, todėl ilgai verdant ar kepant ji suminkštėdavo ir įgaudavo želė konsistenciją. Skoniu ji apibūdinama kaip itin riebi žuvis su laukinės mėsos natomis.
Senuosiuose Vidurio Europos, ypač Lenkijos, kulinariniuose šaltiniuose aptinkama receptų, kaip bebro uodegą patiekti su tirštais padažais, svogūnais, actu ir prieskoniais. Rekomenduota ją virti vyne arba acte – taip esą sumažinamas intensyvus, dumblą primenantis kvapas.
Šiandien europinis bebras yra saugomas gyvūnas, todėl jo medžioklė ir prekyba griežtai reglamentuojamos. Pasikeitęs požiūris į gyvūnų gerovę reiškia, kad bebrą vis dažniau vertiname kaip svarbią ekosistemos dalį, o ne maisto šaltinį. Be to, dabar aiškiai žinoma, kad tai – žinduolis, todėl jo vartojimas pasninko metu nebūtų laikomas tinkamu.
Vis dėlto bebro mėsa Lietuvoje visiškai neišnyko. Kai kur ji vis dar naudojama gaminant įvairius produktus – pavyzdžiui, rūkytas dešras ar konservus. Skoniu bebro mėsa primena jautieną ar kitą žvėrieną, tačiau išsiskiria ryškiu miško aromatu ir švelniai salstelėjusiu poskoniu.
Komentarų: 0