Ispaniškoje virtuvėje žodis criadillas reiškia maistui naudojamas galvijų sėklides – dažniausiai veršelių, bulių arba ėriukų. Šis produktas vietos virtuvėje gyvuoja seniai, nuo laikų, kai ūkiniai gyvūnai būdavo panaudojami maksimaliai: ne tik mėsai, bet ir subproduktams. Tuomet į racioną patekdavo širdis, kepenys, inkstai, skrandžiai, smegenys ir kitos dalys, įskaitant sėklides.
Ilgą laiką Ispanijoje criadillas labiausiai buvo siejamos su regionine ir tradicine virtuve. Jas kepdavo keptuvėje, grilyje, troškindavo su česnakais ir vynu, apvoliodavo džiūvėsėliuose arba dėdavo į pagrindinius patiekalus. Kulinarine prasme jos buvo vertinamos panašiai kaip ir kiti subproduktai – vieni juos mėgsta, kiti kategoriškai vengia. Pastaraisiais metais šis ingredientas vėl grįžta į valgiaraščius: tam įtakos turi atgimstanti senoji virtuvė ir didesnė pagarba amatininkiškiems produktams bei iš kartos į kartą perduodamiems receptams.
Tai ir produktas, turintis papildomą simbolinę reikšmę. Daugelyje šalių anksčiau sėklidžių vartojimas buvo siejamas su gyvybingumu ir jėga, nors šiuolaikinė mityba į tokias sąsajas žiūri atsargiai.
Vis dėlto didžiausia staigmena dažniausiai laukia paragavus. Bulių sėklidžių skonis dažniausiai apibūdinamas kaip švelnus, subtilus ir kiek primenantis pieną. Vieni jų tekstūrą lygina su minkštais subproduktais ar itin švelnia veršiena, kiti pabrėžia aksominį vidų ir malonų elastingumą, jei produktas tinkamai paruoštas. Skonis nėra toks intensyvus kaip kepenėlių ar toks ryškus kaip inkstų, todėl jis gerai dera su prieskoniais, sviestu, česnaku, citrina bei džiūvėsėlių apvalkalu.
Mitybine prasme tai pirmiausia baltymų šaltinis. Taip pat randama B grupės vitaminų, ypač vitamino B12, be to, cinko, geležies, fosforo, kalio ir seleno. Šios medžiagos svarbios nervų sistemai, imunitetui ir normaliai medžiagų apykaitai, todėl subproduktai ilgą laiką buvo laikomi maistingais ir vertingais.
Tačiau trūkumų taip pat esama: kaip ir kiti subproduktai, jie gali turėti nemažai cholesterolio. Be to, nepaisant įvairių įsitikinimų, nėra pagrindo šį produktą pristatyti kaip stebuklingą priemonę hormonams ar vaisingumui. Tai tiesiog maistingas maisto produktas, suteikiantis baltymų ir mikroelementų, tačiau jis nepakeičia subalansuotos mitybos ar medicininės priežiūros.
Norint jų įsigyti, dažniausiai neverta tikėtis rasti įprastoje prekybos centro šaldytuvo vitrinoje. Dažniau jų pasitaiko pas gerus mėsininkus ir specializuotose mėsos parduotuvėse (kartais – tik iš anksto užsakius), didmeninėse bazėse, kurios aprūpina maitinimo įstaigas, turguose ar pas vietinius subproduktų tiekėjus. Patogiausia – tiesiog paklausti mėsininko, ar galėtų atvežti pagal užsakymą: daugelis prekybos vietų tokių dalių kasdien neišstato, bet gali jų gauti klientui paprašius.
Vienas paprasčiausių būdų „prisijaukinti“ šį ingredientą – traškiai apkeptos, džiūvėsėliuose apvoliotų bulių sėklidžių riekelės. Apvalkalas sukuria malonų kontrastą švelniam vidui, o citrina ir pipirai sustiprina skonį jo neužgoždami.
Prieš gaminant produktą būtina kruopščiai nuvalyti. Paprastai pašalinama išorinė plėvelė, tuomet jis supjaustomas riekelėmis ar gabalėliais. Paruošimas čia ypač svarbus, nes būtent jis lemia galutinę tekstūrą. Per ilgai termiškai apdorojus, gabalėliai gali tapti guminiai, o per trumpai apdorojus, ypač jei produktas nebuvo tinkamai nuvalytas, nepavyks išgauti geriausio skonio.
Toks patiekimo būdas dažnai laikomas prieinamiausiu: traški išorė ir minkštas, aksominis vidus neretai pakeičia net skeptikų nuomonę. O jei žmogus nežino, ką ragauja, dažnai net neatpažįsta, kad tai – bulių sėklidės.
Komentarų: 0