Jis tirštas kaip želė ir vadinamas medaus karaliumi: daugelis nežino, kuo jis ypatingas

Viržių medus laikomas viena kilniausių medaus rūšių. Jis nėra pigiausias, tačiau dėl savo savybių dažnai minimas kaip itin vertingas produktas, kurį verta įtraukti į mitybą.

Šis medus nuo kitų skiriasi jau pačiu gavimo būdu. Bitės renka nektarą iš viržių, kurių žydėjimo laikotarpis paprastai trunka apie 4–5 savaites. Moksliniuose tyrimuose nurodoma, kad esant palankioms oro sąlygoms viena bičių šeima gali pagaminti apie 10–30 kg medaus. Ribotas viržynų plotas ir specifinės gamybos sąlygos lemia ir aukštesnę šio produkto kainą.

Gėrimai

Naminis medaus ir prieskonių gėrimas „sbitenis“

★★★★★ (26)

Išsaugoti

Viržiai nuo seno vertinti liaudies medicinoje įvairiose šalyse, o farmakologiniai tyrimai rodo, kad jie siejami su priešuždegiminėmis, šlapimą varančiomis ir antioksidacinėmis savybėmis. Taip pat nurodoma, kad viržių medus pasižymi dideliu gebėjimu neutralizuoti laisvuosius radikalus, todėl neretai minimas kaip galintis prisidėti prie antioksidacinės apsaugos.

Viržių medus išsiskiria ir ypatingu tirštumu, todėl jo gamybai taikomos specialios technologijos. Norint turėti švarų, rūšinį produktą, dažnai reikalingas dvigubas sukimas, o prieš medsukį naudojami įrankiai koriams atlaisvinti. Želė primenanti konsistencija siejama su didesniu baltymų ir aminorūgščių kiekiu.

Ne veltui viržių medus kartais vadinamas medaus karaliumi. Teigiama, kad jame yra daugiau biologiškai aktyvių medžiagų nei daugelyje kitų medaus rūšių. Jis ypač siejamas su palankiu poveikiu inkstams ir šlapimo takams: dėl viržių žieduose esančių eterinių aliejų bei rauginių medžiagų gali turėti šlapimą varantį ir antibakterinį poveikį, taip pat būti siejamas su priešuždegiminėmis savybėmis.

Be to, viržių medus dažnai įvardijamas kaip natūralus prebiotikas, galintis padėti palaikyti palankią žarnyno mikroflorą. Taip pat minima, kad jis gali švelninti skrandžio ir žarnyno sudirgimą. Šiame produkte aptinkama lengviau įsisavinamos geležies, taip pat kalio, kalcio ir magnio, be to, jame būna B grupės vitaminų ir vitamino A.

Kaip ir dauguma medaus rūšių, viržių medus neretai vartojamas peršalimo sezonu. Dėl natūralių medžiagų jis gali slopinti bakterijų ir virusų dauginimąsi, todėl tinka ir esant gerklės ar burnos ertmės sudirgimui.

Svarbu prisiminti, kad medaus nereikėtų dėti į verdantį vandenį. Esant aukštesnei nei 40 laipsnių temperatūrai, dalis vertingų fermentų suyra, todėl produktas praranda dalį savo savybių. Geriau suvalgyti po šaukštelį medaus natūralaus arba įmaišyti į jau pravėsusį gėrimą.

Viržių medus dažniausiai rekomenduojamas žmonėms, turintiems jautresnį skrandį, žmonėms, kenčiantiems nuo rėmens, refliukso ar virškinamojo trakto uždegimų. Vis dėlto jis turėtų būti tik papildoma priemonė, o pasikartojantys simptomai – priežastis pasitarti su gydytoju. Taip pat jis gali būti naudingas vyrams po 40 metų, kurie dažniau susiduria su prostatos ir šlapimo sistemos problemomis. Per dažnesnių peršalimų laikotarpį šį medų taip pat verta apsvarstyti kaip mitybos papildymą.

Vis dėlto viržių medus tinka ne visiems. Jo turėtų saugotis diabetu sergantys žmonės, nes glikeminis indeksas siekia apie 60. Taip pat jo reikėtų vengti asmenims, alergiškiems bičių produktams ar viržių žiedadulkėms.

Reikia įvertinti ir kaloringumą: 100 g viržių medaus yra apie 330 kcal, todėl vartoti reikėtų saikingai. Įprastai pagrįsta porcija – 1–2 arbatiniai šaukšteliai (apie 10–20 g).

Atpažinti tikrą viržių medų padeda jo savybės. Jis yra tiksotropinis, todėl primena želė: pamaišius šaukšteliu trumpam suskystėja, tačiau nustojus maišyti po kurio laiko vėl sutirštėja ir grįžta į gelio formą. Dėl didelio tirštumo jis sunkiau nuteka nuo šaukštelio, o masėje neretai matyti smulkių oro burbuliukų. Padirbiniai dažnai būna skysti ir lengvai pilami – neretai tai praskiesti ar su kitokios kilmės medumi maišyti produktai. Jei pamaišytas medus nebegrįžta į želė konsistenciją, tai gali būti ženklas, kad produktas nėra autentiškas.

Tikras viržių medus paprastai būna tamsiai gintarinės ar rubininės spalvos. Sukietėjęs (kristalizuojasi gana lėtai) jis gali įgauti oranžinį ar šviesiai rusvą atspalvį. Jam būdingas intensyvus, ryškus viržių žiedų aromatas.

Skirtingai nei rapsų medus, viržių medus kristalizuojasi lėčiau. Jam sukietėjus, jis paprastai netampa kietas kaip akmuo – įgauna smulkiai grūdėtą, sviestinę tekstūrą, kurią lengva tepti ant duonos. Žiūrint į stiklainį, verta atkreipti dėmesį į smulkius oro burbuliukus, tarsi įstrigusius tamsioje, želę primenančioje masėje.