Prasidėjo šio gardaus grybo sezonas: pavadinimas prajuokina, o skonis nustebina

Vasarą ir rudenį Lietuvos miškuose galima aptikti grybą, kurį vieni grybautojai gerai pažįsta ir mielai deda į krepšį, o kiti praeina nė nesustoję. Tai raukšlėtasis gudukas (lot. Cortinarius caperatus) – valgomas grybas, kai kuriuose Lietuvos regionuose dar vadinamas kalpoku, vokietuku ar baltagrybiu.

Raukšlėtasis gudukas išsiskiria gelsvai ar rusvai gelsva kepurėle, kurios paviršius, ypač senesnių grybų, gali būti pastebimai raukšlėtas. Jauno grybo kepurėlė būna iškili, vėliau platėja ir gali tapti beveik plokščia. Vienas svarbesnių požymių – ant koto esantis gana ryškus šviesus žiedas.

Nors pagal dabartinę sistematiką ši rūšis priskiriama nuosėdžių (Cortinarius) genčiai, senesnėje literatūroje galima aptikti ir pavadinimą Rozites caperatus. Būtent dėl to skirtinguose grybų žinynuose tas pats grybas gali būti įvardijamas nevienodai. Lietuviškoje literatūroje taip pat vartojami raukšlėtojo guduko ir raukšlėtojo nuosėdžio pavadinimai.

Kur ieškoti raukšlėtojo guduko?

„Visuotinė lietuvių enciklopedija“ nurodo, kad Lietuvoje raukšlėtasis gudukas yra dažnas. Jis auga vasarą ir rudenį tiek spygliuočių, tiek lapuočių miškuose, tačiau ypač mėgsta pušynus.

Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos pateikiamoje informacijoje šis grybas taip pat minimas kaip pušynuose auganti ir renkama rūšis. Rytų Aukštaitijoje jam prigiję keli liaudiški pavadinimai – kalpokas, gudukas, vokietukas ir baltagrybis.

Raukšlėtasis gudukas yra mikorizinis grybas – jo gyvenimas susijęs su medžių ir kitų augalų šaknimis. Mikologiniuose šaltiniuose nurodoma, kad jis gali sudaryti mikorizę tiek su spygliuočiais, tiek su lapuočiais. Vaisiakūniai paprastai pasirodo vasarą ir rudenį, auga pavieniui arba grupėmis.

Kaip ir kitų miško grybų atveju, konkretaus sezono gausumas labai priklauso nuo oro. Grybams palankiausios sąlygos susidaro tuomet, kai pakanka drėgmės ir dirvožemis nėra pernelyg atvėsęs ar išdžiūvęs. Todėl po lietingesnio laikotarpio pažįstamas augavietes verta patikrinti dar kartą.

Išduoda raukšlėta kepurėlė ir žiedas

Raukšlėtasis gudukas gali užauginti maždaug 4–12 cm skersmens kepurėlę. Jauna ji būna išgaubta, vėliau išsitiesina. Kepurėlė sausa, gelsvai rusva, neretai pastebimai raukšlėta, o jaunų vaisiakūnių paviršių gali dengti šviesus, plonas plaušingas sluoksnis.

Kotas paprastai šviesus, tvirtas, o ant jo išlieka gerai matomas žiedas. Lakšteliai iš pradžių būna šviesūs, tačiau grybui bręstant įgauna rusvą ar cinamono atspalvį. Sporų atspaudas yra rūdžių rudumo.

Šie požymiai svarbūs, nes raukšlėtasis gudukas priklauso itin gausiai nuosėdžių genčiai. Daugelio jos rūšių tikslus atpažinimas nėra paprastas, o tarp nuosėdžių yra ir nuodingų grybų. Dėl to vien kepurėlės spalva ar nuotrauka internete neturėtų būti pagrindas sprendžiant, ar rastą grybą galima valgyti.

Patikimai nustatytas raukšlėtasis gudukas Lietuvoje laikomas valgomu grybu. Virtuvėje jį galima kepti ar troškinti, naudoti sriuboms ir padažams. Ruošiant mažiau pažįstamus laukinius grybus svarbiausia ne kulinarinis receptas, o visiškas rūšies atpažinimo užtikrintumas.

Abejojate – grybo neimkite

Grybaujant galioja paprasta taisyklė: maistui renkami tik visiškai patikimai atpažinti grybai. Tai ypač aktualu nuosėdžių genties atstovams, nes šioje didelėje grybų grupėje rūšių nustatymas gali būti sudėtingas net ir pagal kelis išorinius požymius.

Nereikėtų pasikliauti vien kepurėlės spalva, dydžiu ar viena internete rasta fotografija. Vertinamas visas vaisiakūnis – kepurėlė, lakšteliai, kotas, žiedas ar šydo liekanos, augavietė ir kiti požymiai. Jei kyla bent menkiausia abejonė, grybas turėtų likti miške.

Renkant grybus taip pat verta tausoti jų augavietes. Nereikia be reikalo rausti ar ardyti miško paklotės. Surinkus tik pažįstamus ir maistui tinkamus vaisiakūnius, miške lieka mažiau atliekų, o grybavimas tampa ir saugesnis, ir atsakingesnis.