Morkos

Sultims morkos tinkamos dėl natūralaus saldumo. Jas galima spausti vienas arba derinti su obuoliais, apelsinais, mandarinais, kiviais bei imbieru. Gautas gėrimas būna švelnus ir sodrios spalvos.

Užkandžių stalui morkos gali būti patiekiamos lazdelėmis su jogurtiniu padažu, sutrinamos su šviežiu sūriu arba naudojamos daržovių apkepams, putėsiams, paštetams ir nedideliems pikantiškiems pyragėliams.

Morkos tinka ir kepiniams. Sūriuose pyraguose jos dera su sūriu, šonine bei žalumynais, o saldžiuose – su cinamonu, imbieru, šokoladu, riešutais ir citrusinių vaisių žievelėmis.

Pagrindiniam patiekalui morkas galima kepti orkaitėje, troškinti svieste, gardinti čiobreliais arba dėti į nesaldžius pyragus. Kepamos aukštesnėje temperatūroje jos karamelizuojasi ir įgauna dar ryškesnį saldumą.

Kokios būna morkų rūšys?

Dažniausiai parduotuvėse matome oranžines morkas, tačiau tai nėra vienintelė jų spalva. Auginamos baltos, geltonos, violetinės, raudonos ir beveik juodos morkos, turinčios skirtingą skonį bei tekstūrą.

Ankstyvosios morkos paprastai renkamos nuo balandžio iki liepos. Vėliau jas pakeičia sezoninis derlius, o rudenį ir žiemą prekyboje vyrauja ilgiau laikyti tinkamos morkų veislės.

Oranžinė „Amsterdam“ veislė vertinama dėl sultingo minkštimo ir ryškesnio skonio. „Chantenay à cœur rouge“ tinka vėlyvesniam auginimui, o apvali „Marché de Paris“ išsiskiria neįprasta forma.

Baltose morkose nėra oranžinę spalvą suteikiančio beta karoteno. Jos gali turėti kiek daugiau skaidulinių medžiagų, yra švelnaus skonio ir patraukliai atrodo įvairiaspalviuose daržovių patiekaluose.

Geltonoji „Jaune du Doubs“ veislė užaugina ilgas, ryškiai geltonas šaknis. Ji vertinama dėl atsparumo ir palyginti nesudėtingo auginimo, todėl gali būti pasirenkama namų daržui.

Violetinės morkos dažnai turi tamsų paviršių ir gelsvai oranžinį vidų. „Cosmic Purple“ veislė pasižymi tvirtais lapais, todėl subrendusias morkas lengviau išrauti iš dirvos.

Kaip auginti morkas darže?

Morkos dažniausiai sėjamos nuo kovo iki liepos, o derlius imamas nuo liepos iki lapkričio. Joms geriausiai tinka saulėta vieta, puri, neakmenuota ir pakankamai drėgna dirva.

Labai kietoje arba akmenuotoje žemėje šaknys gali išsišakoti ir užaugti kreivos. Dėl to lysvę verta gerai supurenti, pašalinti didesnius akmenis ir nesėti morkų į šviežiai mėšlu patręštą dirvą.

Ankstyvųjų morkų sėklos gali būti sėjamos jau vasario pabaigoje, jeigu leidžia oro sąlygos. Paaugusius daigus reikia praretinti, kad kiekvienai šakniai liktų vietos augti.

Laikyti skirtos morkos sėjamos eilėmis, tarp jų paliekant maždaug dvidešimt penkis centimetrus. Kai daigai išaugina kelis tikruosius lapelius, tarp augalų paliekami didesni tarpai.

Dygimo laikotarpiu dirva neturėtų visiškai išdžiūti. Laistyti reikėtų ramia srove, kad smulkios sėklos nebūtų išplautos, o paviršiuje nesusidarytų kieta, daigams sunkiai įveikiama pluta.

Morkų maistinė vertė

Morkos žinomos dėl jose esančio beta karoteno, dar vadinamo provitaminu A. Ši medžiaga organizme siejama su normalia rega, odos būkle ir gleivinių funkcijomis.

Jose taip pat yra skaidulinių medžiagų, tarp kurių vyrauja pektinas ir celiuliozė. Skaidulinės medžiagos svarbios įprastai žarnyno veiklai ir padeda ilgiau išlaikyti sotumo pojūtį.

Šimtas gramų morkų turi maždaug trisdešimt tris kilokalorijas. Angliavandenių kiekis didėja morkoms bręstant, todėl jaunos morkos dažniausiai būna minkštesnės, bet ne tokios saldžios kaip vėlyvesnis derlius.

Morkas verta valgyti įvairiai paruoštas. Žalios išlieka traškios, virtos tampa švelnios, o kepant atsiskleidžia jų saldumas. Skirtingi gaminimo būdai leidžia šią daržovę lengvai priderinti prie kasdienio valgiaraščio.

Trumpa morkų istorija

Laukinės morkos Europoje augo nuo senų laikų, tačiau dabartinės oranžinės morkos nėra paprasčiausiai patobulintos vietinės laukinės šaknys. Auginamų morkų kilmė siejama su dabartinio Afganistano teritorija.

Senosios morkos buvo violetinės, tamsiai raudonos arba gelsvos. Vėliau jos paplito Mažojoje Azijoje, o maždaug vienuoliktajame amžiuje per arabų valdomą Ispaniją pasiekė platesnę Europos dalį.

Geltonos ir violetinės morkos buvo vertinamos dėl skonio, tačiau stipriai dažydavo sultinius bei padažus. Septynioliktajame amžiuje Nyderlanduose išvestos oranžinės morkos greitai išpopuliarėjo visoje Europoje.

Šiandien morka išlieka viena universaliausių kasdienių daržovių. Ji nebrangi, lengvai laikoma, tinka saldiems ir sūriems patiekalams, o skirtingos veislės leidžia ja mėgautis beveik visus metus.