Šoninė
Šoninė – tai neįtikėtinai sultingas, aromatingas ir dūmo nata pasižymintis mėsos gaminys, be kurio neįsivaizduojami nei traškūs pusryčių kiaušiniai, nei sotūs troškiniai ar klasikinė itališka „Carbonara“. Šiame visapusiškame gide sužinosite, kaip išsirinkti kokybiškiausią šoninę, kaip ją teisingai laikyti bei užšaldyti namuose, ką gardaus iš jos pagaminti bei atskleisite naudingus patarimus apie šoninės rūšis, maistinę vertę ir tūkstantmetę istoriją!
Šoninė yra vienas populiariausių ir geriausiai atpažįstamų kiaulienos gaminių, gaminamas iš riebesnės kiaulės krūtinėlės arba šono dalies. Šis produktas išsiskiria charakteringu mėsos ir riebalų sluoksnių peripylimu, kuris kepant suteikia ypatingo sultingumo. Dėl savo sodraus skonio bei išskirtinio aromato šoninė užima garbingą vietą daugelio pasaulio šalių kulinarijoje.
Šio mėsos gaminio skonio paletėje dominuoja sūrumas, natūralus riebalų sultingumas bei dūmo arba prieskonių natos, priklausomai nuo paruošimo būdo. Šoninė puikiai dera su kiaušiniais, bulvėmis, kietuoju sūriu, česnakais, svogūnais bei šviežiomis daržovėmis. Taip pat ji stebinančiai gerai papildo saldžiarūgščius akcentus, pavyzdžiui, klevų sirupą, džiovintas slyvas ar obuolius.
Virtuvėje šoninė naudojama nepaprastai plačiai ir paverčia net ir pačius paprasčiausius patiekalus tikru kulinariniu šedevru. Ji keptuvėje skrudinama iki traškumo, naudojama kaip apsauginis apvalkalas liesai mėsai ar žuviai apvynioti bei dedama į sotinančias sriubas. Taip pat iš jos gaminami gardūs užtepai, picos ingredientai, salotų pabarstukai bei pikantiški padažai.
Kaip išsirinkti kokybišką šoninę?
Renkantis šoninę prekybos centre ar turgavietėje, pirmiausia verta atkreipti dėmesį į mėsos ir riebalų sluoksnių santykį bei jų spalvą. Kokybiška šoninė turi turėti tolygiai pasiskirsčiusius raudonos mėsos ir švarios baltos spalvos riebalų sluoksnius. Reikėtų vengti gaminio, kurio riebalai yra pageltę arba mėsa įgavusi tamsų, pilkšvą atspalvį.
Produkto kvapas ir pakuotės drėgnumas suteikia itin svarbios informacijos apie šoninės šviežumą bei apdorojimo kokybę. Šviežia ar rūkyta šoninė turi skleisti malonų, natūralų mėsos arba natūralaus dūmo aromatą be jokio rūgštumo ar drėgmės pertekliaus. Verta vengti pakuočių, kuriose matyti susikaupęs skystis arba kurios yra praradusios vakuuminį sandarumą.
Perkant jau supjaustytą šoninę griežinėliais, patariama įvertinti juostelių storį bei vientisumą. Labai plonai pjaustyta šoninė idealiai tinka greitam skrudinimui iki traškumo, o storesni gabalėliai labiau pasiteisina troškiniams bei sriuboms. Rinkitės patikimų gamintojų gaminius, kurių sudėtyje yra kuo mažiau papildomų vandens ar cheminių priedų.
Kaip laikyti šoninę namuose?
Šoninės laikymo būdas tiesiogiai priklauso nuo to, ar įsigijote šviežią, sūdytą, ar rūkytą gaminį. Bet kurios rūšies neapdorotą ar pradarytą šoninę būtina laikyti šaldytuve, kad išvengtumėte bakterijų dauginimosi bei riebalų kartėjimo. Sūdyta ir šaltai rūkyta šoninė šaldytuve išsilaiko gerokai ilgiau nei šviežia žalia mėsa.
Atidarius originalią vakuuminę pakuotę, likusią šoninę rekomenduojama sandariai įvynioti į maistinę plėvelę arba maistinį popierių ir padėti į vėsiausią šaldytuvo lentyną. Šviežią šoninę patartina suvartoti per 2–3 dienas, o rūkytą – per vieną ar dvi savaites. Svarbu nelaikyti atviros šoninės šalia stiprius kvapus įgeriančių produktų, pavyzdžiui, sviesto.
Jei įsigijote didesnį šoninės kiekį, ją galima sėkmingai užšaldyti šaldiklyje ilgesniam saugojimui. Juostelėmis arba gabalėliais supjaustytą šoninę patogu išskirstyti porcijomis ir sudėti į sandarius šaldymo maišelius. Užšaldyta šoninė išlaiko savo skonio savybes iki 2–3 mėnesių, o atšildyti ją rekomenduojama šaldytuve.
Ką galima pagaminti iš šoninės?
Pats populiariausias ir geriausiai žinomas šoninės panaudojimas – tradiciniai pusryčių patiekalai su skrudintomis juostelėmis. Traškūs šoninės griežinėliai patiekiami kartu su keptais kiaušiniais, skrudinta duona, pupelėmis ar blynais, suteikiant pusryčiams daug energijos. Šis derinys tapo klasika daugelyje pasaulio šalių.
Šoninė užima svarbią vietą gaminant garsiuosius itališkus makaronų patiekalus, tokius kaip „Carbonara“ ar „Amatriciana“. Pakepinti šoninės gabalėliai išskiria riebalus, kurie tapo pagrindiniu turtingo ir aksominio padažo komponentu. Taip pat skrudintos šoninės trupiniai barstomi ant pertrintų daržovių sriubų bei gaivių Cezario salotų.
Receptai su šonine
Ši mėsa itin dažnai naudojama liesesniems produktams apvynioti kepimo metu, kad jie neišsausėtų. Šoninės juostelėmis apvyniojama vištienos krūtinėlė, kiaulienos išpjova, smidrai, slyvos ar net žuvis. Kepdama šoninė apgaubia produktą sultingumu ir suteikia jam traškią bei aromatingą plutelę.
Kokios būna šoninės rūšys?
Šoninės rūšys skirstomos pagal jos paruošimo bei apdorojimo būdą kulinarijoje. Šviežia šoninė yra neapdorotas, nesūdytas mėsos gabalas, kurį galima marinuoti, kepinti orkaitėje ar virti pagal savo skonį. Ši rūšis dažniausiai naudojama ilgam kepsnių ruošimui.
Sūdyta ir rūkyta šoninė yra patys populiariausi pasirinkimai, pasižymintys ryškiu skoniu bei ilgesniu galiojimo laiku. Rūkymas gali būti atliekamas šaltuoju arba karštuoju būdu, naudojant natūralias medienos pjuvenas. Šaltai rūkyta šoninė būna tvirtesnė, o karštai rūkyta – minkštesnė ir iškart paruošta vartojimui.
Atskirą grupę sudaro tarptautiniai šoninės analogai, tokie kaip itališka „Pancetta“ ar „Guanciale“. Pancetta gaminama sūdant ir džiovinant kiaulienos šoninę su prieskoniais, o Guanciale ruošiama iš kiaulės žandų. Kiekviena iš šių rūšių suteikia išskirtinių skonio niuansų ir tekstūros tradiciniams receptams.
Šoninės maistinė vertė ir vieta mityboje
Šoninė yra itin sotus ir energingas maisto produktas, kuriame gausu baltymų bei riebalų. Baltymai padeda palaikyti raumenų masę ir suteikia ilgalaikį sotumo jausmą. Dėl didelio kaloringumo šoninė yra puikus greitos energijos šaltinis fiziškai aktyviems žmonėms.
Maistinė vertė (100 g)
Šiame gaminyje randama svarbių mineralų, tokių kaip fosforas, selenas, cinkas bei B grupės vitaminai, ypač B1, B3 ir B12. Šie vitaminai ir mineralai palaiko nervų sistemos veiklą, raumenų funkciją bei normalią medžiagų apykaitą. Taip pat šoninėje yra natūralių geležies junginių.
Dėl sudėtyje esančio didesnio sočiųjų riebalų bei druskos kiekio, šonine rekomenduojama mėgautis saikingai. Ji puikiai telpa į subalansuotą valgiaraštį, kai derinama su dideliu kiekiu šviežių daržovių, skaidulų bei grūdiniais produktais. Saikingas šoninės vartojimas suteikia patiekalams puikų skonį be žalos sveikatai.
Kaip teisingai iškepti šoninę, kad ji būtų traški?
Viena svarbiausių tobulo šoninės kepimo taisyklių – dėti šoninės juosteles į visiškai šaltą keptuvę. Kaitinant keptuvę kartu su mėsa, riebalai pradeda lėtai tirpti, todėl šoninė iškepa tolygiai ir nesusiraukšlėja. Kepant ant stiprios ugnies įkaitintoje keptuvėje, kraštai greitai prisvyla, o vidus lieka minkštas.
Taip pat šoninę labai patogu ir švaru kepti orkaitėje ant kepimo popieriumi išklotos skardos. Išdėliokite juosteles vienu sluoksniu ir kepkite iki 200 °C įkaitintoje orkaitėje maždaug 15–20 minučių. Šis būdas leidžia vienu metu iškepti didesnį kiekį šoninės ir išvengti riebalų taškymosi virtuvėje.
Iškeptą traškią šoninę rekomenduojama iškart išimti iš keptuvės ir sudėti ant popierinio rankšluosčio. Popierius greitai sugeria riebalų perteklių, todėl juostelės atvėsusios tapo nepaprastai traškios. Likusius išsilydžiusius riebalus galima išsaugoti ir panaudoti kitų daržovių kepimui.
Trumpa šoninės istorija
Šoninės sūdymo ir rūkymo istorija siekia tūkstančius metų ir prasidėjo Senovės Kinijoje. Kinai pastebėjo, kad pasūdyta kiaulienos šoninė gali išsilaikyti ilgus mėnesius be sugedimo. Vėliau šiuos konservavimo metodus perėmė ir ištobulino Senovės Graikijos bei Romos gyventojai.
Senovės Romoje sūdyta kiaulienos šoninė, vadinta „Petaso“, buvo pagrindinis legionierių maisto racionas žygių metu. Ji buvo vertinama dėl didelio kaloringumo, ilgo galiojimo laiko ir patogaus transportavimo. Viduramžių Europoje šoninė tapo turto ir sotumo simboliu valstiečių namuose.
XVIII amžiuje Anglijoje prasidėjo pramoninis šoninės paruošimas, kai buvo atidaryti pirmieji specializuoti mėsos perdirbimo fabrikai. Būtent britai išpopuliarino tradicinius šoninės pusryčius, kurie vėliau paplito visoje Šiaurės Amerikoje ir pasaulyje. Šiandien šoninė išlieka vienu mėgstamiausių mėsos gaminių visuose žemynuose.
Dažniausiai užduodami klausimai
Kuo skiriasi šoninė nuo šaltai rūkytų lašinių?
Šoninė turi aiškius raudonos raumeninės mėsos sluoksnius, persipynusius su riebalais, o lašinius sudaro beveik vien tik poodinis riebalinis sluoksnis su labai nedidele mėsos juostele arba be jos.
Kaip teisingai kepti šoninę orkaitėje, kad nesitaškytų riebalai?
Išdėliokite šoninės juosteles ant skardos, išklotos kepimo popieriumi, ir kepkite 200 °C temperatūroje. Popierius sugeria dalį riebalų, o kepimas orkaitėje užkerta kelią riebalų taškymuisi po visą virtuvę.
Kiek laiko galima laikyti atidarytą šoninės pakuotę šaldytuve?
Atidarytą rūkytą ar sūdytą šoninę sandariai įvyniotą šaldytuve rekomenduojama suvartoti per 5–7 dienas, o šviežią žalią mėsą – per 2–3 dienas.
Ar galima užšaldyti šviežią ir rūkytą šoninę šaldiklyje?
Taip, šoninę galima sėkmingai užšaldyti. Supjaustyta porcijomis ir sudėta į sandarius šaldymo maišelius, šaldiklyje ji išlaiko savo kokybę maždaug 2–3 mėnesius.
Kuo skiriasi itališka pancetta nuo įprastos rūkytos šoninės?
Pancetta yra itališka kiaulienos šoninė, kuri yra pasūdoma ir išdžiovinama su prieskoniais (pipirais, česnakais, žolelėmis), tačiau dažniausiai nėra rūkoma.
Kodėl šoninę rekomenduojama dėti į šaltą keptuvę?
Dedant šoninę į šaltą keptuvę ir lėtai ją kaitinant, riebalai išsilydo tolygiai. Tai užtikrina, kad mėsa iškeps traškiai ir neapdegs kraštuose.