Prodižas ilgus metus buvo vienas labiausiai vertintų virtuvės pagalbininkų. Tais laikais, kai orkaitė buvo ne kiekvienuose namuose, šis nedidelis prietaisas leido kepti pyragus, mėsą ir įvairius apkepus nenaudojant didelės viryklės.
Šiandien daugelis iš naujo atranda jo paprastumą ir praktiškumą. Tačiau augant susidomėjimui vis dažniau kyla klausimas: ar kepti senu prodižu saugu? Senesni elektriniai prietaisai neretai kelia abejonių dėl konstrukcijos, medžiagų ir tinkamo naudojimo.
Prodižas – nedidelis elektrinis kepimo įrenginys, išpopuliarėjęs XX a. antroje pusėje. Daugelyje to meto butų trūko pilnavertės orkaitės, todėl toks sprendimas daugeliui buvo tikras išsigelbėjimas.
Įrenginį sudaro metalinis indas ir dangtis su įmontuotu kaitinimo elementu. Prijungus prie elektros, kaitinimo spiralė įkaitina orą ir indo sieneles, o temperatūra viduje dažnai viršija 180 laipsnių Celsijaus. Dėl tokio veikimo principo patiekalas daugiausia kepa nuo viršaus ir nuo įkaitusių sienelių.
Prodižų galia įprastai siekdavo apie 500–700 vatų. Tai reiškė mažesnes energijos sąnaudas nei didelės orkaitės, o kartu suteikė galimybę paruošti daug skirtingų patiekalų: mielinį pyragą, keptą vištą ar įvairius apkepus.
Darbo metu prodižas elektros energiją paverčia šiluma, kurią generuoja dangtyje esanti spiralė. Ji įkaitina orą indo viduje, o metalinis korpusas palaipsniui perduoda šilumą patiekalui.
Daugelyje modelių temperatūra viduje siekia apie 180–200 laipsnių Celsijaus, nors tikslus reguliatorius dažniausiai nebūna įrengtas. Dėl to itin svarbu laikytis kepimo laiko ir neperkrauti indo. Pavyzdžiui, maždaug 1 kilogramo tešla dažniausiai kepa 40–50 minučių, o mažesnės porcijos iškepa greičiau. Dangtis sulaiko šilumą, todėl prodižas veikia panašiai kaip maža uždara orkaitė.
Seno elektrinio prietaiso saugumas pirmiausia priklauso nuo jo techninės būklės. Dažniausios problemos – susidėvėjęs maitinimo laidas, pasenusi izoliacija ir atsilaisvinę sujungimai dangtyje, kur yra kaitinimo elementas.
Po kelių dešimtmečių tokios detalės gali skilinėti arba perkaisti. Todėl prieš naudojimą verta atidžiai apžiūrėti laidą, kištuką ir vietą, kur laidas įeina į dangtį. Jei izoliacija sukietėjusi, sutrūkinėjusi ar pakeitusi spalvą nuo karščio, prietaisą reikėtų remontuoti arba keisti laidą. Daugelis žmonių taip pat renkasi patikrą pas elektriką – paprasta apžiūra dažnai leidžia senu įrenginiu saugiai naudotis dar ilgą laiką.
Senesni prodižai dažniausiai gaminti iš aliuminio arba jo lydinių, nes ši medžiaga gerai perduoda šilumą ir greitai įkaista. Dėl to temperatūra inde gali pasiskirstyti gana tolygiai. Daugelyje modelių vidus buvo be papildomos dangos, nors vėlesniuose variantuose pasitaikydavo plonas emalio ar paprastos apsauginės dangos sluoksnis.
Aliuminis aukštoje temperatūroje yra stabilus, tačiau jis lengvai reaguoja su rūgščiais produktais, pavyzdžiui, pomidorais, actu ar citrina. Dėl šios priežasties dažniau renkamasi kepti pyragus, duoną ir neutralaus skonio patiekalus. Taip pat verta įvertinti indo paviršiaus būklę: esant giliems įbrėžimams ar medžiagos pažeidimams, maistas dažniau prisvyla, o valymas tampa gerokai sudėtingesnis.
Šiuolaikiniai prodižų modeliai dažniau gaminami iš nerūdijančiojo plieno arba aliuminio su nelimpančia danga. Tokios medžiagos palengvina valymą ir sumažina prikepimo riziką.
Prodiže dažniausiai kepami patiekalai, kuriems nereikia itin tikslios temperatūros kontrolės. Daugelis jame ruošia paprastus sviestinius ar plaktinius pyragus, biskvitus ir mielinius kepinius, nes uždaras indas padeda palaikyti gana stabilų karštį.
Šis prietaisas taip pat tinka keptai vištai, sprandinei ar daržovių apkepams. Senuose receptų leidiniuose galima rasti ir duonos bei paštetų, keptų būtent prodiže. Geriausiai pavyksta gana tvirtos struktūros patiekalai, kurie kepa keliasdešimt minučių ir nereikalauja dažnai kelti dangčio.
Prieš pirmą kartą naudojant seną prodižą verta jį trumpai įkaitinti be maisto. Toks bandymas padeda įsitikinti, ar kaitinimo elementas šyla tolygiai ir ar iš vidaus neskleidžiamas intensyvus seno riebalo ar dulkių kvapas. Kadangi daugelis įrenginių ilgai stovėjo spintelėse ar rūsiuose, indą reikėtų kruopščiai išplauti ir gerai išdžiovinti. Taip pat svarbu prodižą statyti ant stabilaus, karščiui atsparaus paviršiaus – darbo metu korpusas gali įkaisti iki labai aukštos temperatūros.
Susidomėjimas prodižu grįžta ir dėl to, kad žmonės ieško paprastų virtuvės prietaisų, sunaudojančių mažiau elektros nei didelė orkaitė. Nedidelė kepimo kamera įkaista greičiau, todėl tai dažnai reiškia ir energijos taupymą. Be to, šiuolaikiniai analogai siūlomi mažoms virtuvėms, vasarnamiams ar būstams be orkaitės. Svarbus ir nostalgijos veiksnys – daugelis prisimena šį įrenginį iš šeimos namų.
Prodižas – įdomus pavyzdys, kaip paprastas prietaisas ilgus metus buvo kasdienio gaminimo pagalbininkas. Jis ir šiandien gali puikiai atlikti savo funkciją, tačiau prieš naudojant būtina įvertinti techninę būklę ir laikytis saugaus naudojimo principų. Atsargumo virtuvėje niekada nebūna per daug.
Komentarų: 0