Paštetas kilo iš valstietiškos virtuvės, kurioje buvo vertinama kiekviena mėsos dalis. Tuomet naudotos visos vadinamosios „penktosios ketvirčio“ dalys – jos buvo maišomos su prieskoniais, kad susidarytų soti, lengvai tepama masė sumuštiniams.
Ilgainiui paštetas įgijo pigios dešros reputaciją, o jo vardą dar labiau sugadino pramoninė gamyba, kai pradėta naudoti mechaniškai atskirta mėsa. Sovietmečiu šis mėsos gaminys buvo itin populiarus dėl kreminės konsistencijos, kuris dažniausiai atsiranda dėl didesnio riebalų kiekio.
Vis dėlto paštetas – tai ne tik riebus užtepas: jame yra lengvai pasisavinamų baltymų, o dėl subproduktų jis gali papildyti racioną geležimi, kalciu, magniu, vitaminu A ir B grupės vitaminais.
Kokybiškai namuose pagamintas paštetas sveikatai nėra kenksmingas, jei valgomas saikingai. Tačiau dėl didesnio riebalų kiekio, jį atsargiau rinktis turėtų žmonės, turintys nutukimą, sergantys cukriniu diabetu ar širdies ir kraujagyslių ligomis.
Šiandien paštetas vis dažniau atrandama ir šiuolaikinėje virtuvėje. Jis nebėra vien tik kasdienis užtepas ant duonos, bet gali tapti skaniu įdaru blyneliams, virtinukams ar sūriems pyragams.
Kai kuriose restoranuose jis patiekiamas su įmantresniais priedais, pavyzdžiui, kriaušių čatniu ar keptų obuolių tyre, o tai tik patvirtina, kad paštetas gali derėti ir su tradiciniais, ir su moderniais patiekalais.
Komentarų: 0