Bulvės

Jaunos bulvės ypač skanios tiesiog išvirtos ir patiektos su sviestu, krapais ar kitu žalumynu. Jos taip pat dera su silke, varške, grietine, rūkyta žuvimi ir šviežiomis vasaros daržovėmis.

Tvirtą tekstūrą išlaikančios bulvės puikiai tinka salotoms. Jas galima maišyti su raugintais ar šviežiais agurkais, svogūnais, kiaušiniais, žuvimi, kumpiu, žalumynais bei įvairiais garstyčių ar jogurto padažais.

Tarkuotos bulvės naudojamos blynams, kugeliui ir kitiems tradiciniams patiekalams. Iš virtų ir žalių bulvių ruošiami cepelinai, o virtų bulvių masė tinka įvairiems kukuliams, virtiniams ar įdarams.

Bulvės gali tapti ir pagrindiniu patiekalu. Didelius gumbus galima iškepti su odele, perpjauti ir įdaryti sūriu, grybais, mėsa, pupelėmis, daržovėmis ar įvairiais padažais.

Plonai supjaustytos bulvės tinka apkepams. Sluoksniuojamos su grietinėle, pienu, česnakais ir sūriu jos iškepa minkštos viduje ir gražiai apskrunda paviršiuje.

Kokios būna bulvių rūšys?

Bulvių veislių yra labai daug. Jos skiriasi ne tik derėjimo laiku, bet ir odele, minkštimo spalva, krakmolingumu, skoniu bei tuo, kaip išlaiko formą termiškai apdorojamos.

Pagal derėjimo laiką bulvės dažniausiai skirstomos į labai ankstyvas, ankstyvas, vidutinio ankstyvumo ir vėlyvesnes. Ankstyvosios paprastai vartojamos iš karto, o dalis vėlyvesnių veislių geriau tinka laikymui.

Bulvių odelė gali būti balta, gelsva, rusva, rausva ar violetinė. Minkštimas dažniausiai būna baltas arba geltonas, tačiau auginama ir violetinio ar mėlyno minkštimo bulvių.

Vienos bulvės yra miltingesnės ir lengvai suyra verdant. Tokios ypač tinka bulvių košei, sriuboms, virtiniams bei kepiniams.

Kitos bulvės yra vaškinės, tvirtesnės ir net išvirtos gerai išlaiko savo formą. Jos dažniau pasirenkamos salotoms, troškiniams ir patiekalams, kuriuose svarbu, kad bulvių gabalėliai nesubyrėtų.

Universalaus tipo bulvės yra tarpinis variantas. Jas galima virti, kepti, dėti į sriubas ir naudoti daugeliui kasdienių patiekalų.

Kaip auginti bulves darže?

Bulvės dažniausiai sodinamos pavasarį, kai dirva pakankamai sušyla ir nebėra pernelyg šlapia. Derliaus laikas priklauso nuo pasirinktos veislės – ankstyvosios kasamos vasarą, o vėlyvesnės dažniausiai rudenį.

Bulvėms geriausiai tinka saulėta vieta ir puri, derlinga, gerai drenuojama dirva. Labai šlapioje žemėje gumbai gali prasčiau augti ir tapti jautresni puviniui.

Sodinimui dažniausiai naudojami sveiki, daigus pradėję leisti sėkliniai gumbai. Jie sodinami eilėmis, paliekant pakankamai vietos augalui plėstis ir naujiems gumbams formuotis.

Augant bulvėms dirva aplink stiebus kelis kartus kaupiama. Taip suformuojamas aukštesnis žemės kauburėlis, kuris padeda apsaugoti besiformuojančius gumbus nuo šviesos.

Svarbu, kad augimo metu bulvėms netrūktų drėgmės, ypač tada, kai pradeda formuotis gumbai. Vis dėlto pernelyg gausus laistymas ir užmirkusi žemė joms taip pat nėra palankūs.

Ankstyvųjų bulvių derlių galima pradėti kasti netrukus po žydėjimo. Ilgesniam laikymui skirtos bulvės dažniausiai kasamos tuomet, kai antžeminė augalo dalis pradeda džiūti, o gumbų odelė tampa tvirtesnė.

Bulvių maistinė vertė

Bulvėse daugiausia yra vandens ir angliavandenių, kurių pagrindinę dalį sudaro krakmolas. Jos taip pat turi skaidulinių medžiagų, ypač jei valgomos su odele.

Bulvės yra kalio šaltinis. Jose taip pat randama vitamino C ir kai kurių B grupės vitaminų, nors jų kiekis priklauso nuo veislės, laikymo trukmės ir gaminimo būdo.

Šimtas gramų virtų bulvių be papildomų riebalų paprastai turi apie 70–90 kilokalorijų. Tikslus energinės vertės kiekis priklauso nuo bulvių veislės ir paruošimo.

Bulvių patiekalo kaloringumą dažnai labiau padidina ne pačios bulvės, o gaminant naudojamas sviestas, grietinėlė, aliejus, sūris ar kiti priedai.

Verdant bulves vandenyje dalis vandenyje tirpių medžiagų gali pereiti į nuovirą. Verdant su odele ar garuose jų galima išsaugoti daugiau.

Atvėsusiose virtose bulvėse dalis krakmolo pakeičia struktūrą ir tampa sunkiau virškinamu atspariuoju krakmolu. Todėl atvėsintos bulvės gali būti naudojamos ne tik salotoms, bet ir kaip kitokios tekstūros garnyras.

Trumpa bulvių istorija

Bulvių kilmė siejama su Pietų Amerika ir Andų regionu. Dabartinės Peru bei Bolivijos teritorijose jų protėviai buvo auginami tūkstančius metų dar gerokai prieš europiečiams pasiekiant Ameriką.

Vietos gyventojams bulvės tapo itin svarbiu maisto produktu, nes galėjo augti aukštikalnėse ir nepalankiomis sąlygomis. Buvo auginama daugybė skirtingų jų rūšių ir veislių.

Į Europą bulvės atkeliavo XVI amžiuje po ispanų kelionių į Pietų Ameriką. Iš pradžių jos vertintos atsargiai ir kai kur net augintos daugiau kaip botaninė įdomybė nei maistinis augalas.

Vėliau žmonės pastebėjo, kad bulvės gali duoti gausų derlių palyginti nedideliame žemės plote. XVII ir XVIII amžiais jų auginimas pradėjo sparčiai plisti įvairiose Europos šalyse.

Bulvės ilgainiui tapo itin svarbios daugelio Europos regionų virtuvėje. Iš jų susiformavo daugybė tradicinių patiekalų – nuo paprastų virtų bulvių iki blynų, kukulių, apkepų ir įvairių įdarų.

Lietuvoje bulvės taip pat tapo neatsiejama kasdienės virtuvės dalimi. Iš jų gaminami cepelinai, kugelis, bulviniai blynai, švilpikai, įvairios košės ir daugybė kitų patiekalų.

Šiandien bulvė išlieka viena universaliausių kasdienių daržovių. Ji nebrangi, soti, lengvai pritaikoma įvairiems patiekalams, o gausybė veislių leidžia pasirinkti tinkamiausias bulves virimui, kepimui, košei ar ilgesniam laikymui.